Andrea Pazienza biografija
Turinys
Biografija - Karikatūrų poetas
Absoliutus komiksų genijus (tačiau jo atveju šis žodis įgauna siaurą reikšmę) Andrea Pazienza gimė 1956 m. gegužės 23 d. San Benedetto del Tronto mieste. Vaikystę praleido San Severo kaime Apulijos lygumoje.
Būdamas trylikos metų, jis persikėlė į Peskarą, kur lankė Liceo Artistico (jau buvo pradėjęs mokytis Fodžoje) ir dalyvavo jungtinėse dailės dirbtuvėse "Convergenze". Jis jau praktiškai yra piešimo genijus ir nedaugeliui aplinkinių sunku tai suvokti, be kita ko, todėl, kad Andrea yra audringas ir vulkaniškas, pasižymi nenumaldomu kūrybiškumu. Baigęs vidurinę mokyklą, jis įstojo į DAMS, įBolonija.
Taip pat žr: Zoe Saldana biografija1977 m. pavasarį žurnale "Alter Alter" buvo išspausdinta jo pirmoji komiksų istorija: "Nepaprasti Pentotalo nuotykiai".
1977 m. žiemą dalyvavo pogrindinio žurnalo "Cannibale" projekte. 1977 m. buvo vienas iš žurnalų "Il Male" ir "Frigidaire" įkūrėjų, bendradarbiavo su svarbiausiais Italijos laikraščiais - nuo "la Repubblica" "Satyricon", "l'Unità" "Tango" iki nepriklausomo dviejų savaičių savaitraščio "Zut", rašė ir piešė istorijas tokiems žurnalams kaip "Corto Maltese" ir "Comic Art".
Jis taip pat kūrė kino ir teatro plakatus, scenografiją, kostiumus ir drabužius mados dizaineriams, karikatūras, plokštelių viršelius ir reklamas. 1984 m. Pazienza persikėlė į Montepulčianą, kur sukūrė keletą svarbiausių savo darbų, tokių kaip "Pompeo" ir "Zanardi". Jis bendradarbiavo įvairiose leidybos iniciatyvose, įskaitant "L'Agenda Verde della Lega per l'Ambiente".
Andrea Pazienza staiga mirė 1988 m. birželio 16 d. Montepulčiane, būdamas vos trisdešimt dvejų metų amžiaus, ir savo artimųjų bei bendradarbių siaubui paliko išties neįveikiamą tuštumą - ne tik meninę, bet ir gyvybingumo, vaizduotės, jautrumo ir gyvenimo džiaugsmo.
Apie jį rašė Vincenzo Mollica:
Taip pat žr: Filippo Inzaghi, biografija Kadaise buvo ir visada bus Andrea Pazienza, kuris piešė ant dangaus, vogdamas spalvas iš vaivorykštės. Saulė džiaugėsi galėdama sumaišyti šviesą su spalvomis, mėnulis džiaugėsi galėdamas priversti jas svajoti [...] Kai Andrea paliko šią žemę, dangus verkė ašaromis ir lietumi, o melancholija ištirpo mėlynėje. Laimei, tai truko neilgai. Jis praėjo, ir kai saulė apšvietė mažą debesėlį, kurisšoko su vėju, juokdamasis virto tūkstančiu veidų, gyvūnų ir daiktų. Paskui, nusidažęs vaivorykštėmis, nuspalvino dangų tūkstančiu spalvų. Saulė pagalvojo: "Dabar dangus pyksta." Bet muzika pasikeitė, debesys šventė ir plojo tam neklaužadai debesėliui. Tada ir dangus plojo dviem sparnais, kuriuos jam paskolino viena racka, ir šypsodamasis tarė: "Kantrybės...".