Biografija - Kvantinė mechanika

1887 m. rugpjūčio 12 d. Vienoje gimęs vienintelis pasiturinčių tėvų vaikas, būsimasis didysis fizikas išgyveno vaikystę be traumų, gyveno aplinkoje, kurioje netrūko meilės ir intelektualinių paskatų. Jo tėvas, nors ir vertėsi nedidele pramone, buvo rimtas botanikos tyrinėtojas, parašęs keletą mokslinių darbų. Dėl šių pomėgių jis nuolat bendravo susūnų bet kokia tema, taip skatindami jo intelektą.

1898 m. Schrödingeris įstojo į Vienos akademinę gimnaziją, kur įgijo solidų išsilavinimą, be kalbų ir didžiųjų literatūros klasikų studijų (šios meilės jis niekada neatsisakė), intensyviai studijavo filosofiją. Žinoma, nebuvo pamiršti ir gamtos mokslai, ir būtent susidūręs su šiais dalykais būsimasis mokslininkas pajuto, kad jį uždegėdeginantis žinių ir įžvalgų troškimas.

1906 m. baigęs vidurinę mokyklą, jis įstojo į Vienos universiteto Fizikos fakultetą, kurį baigė visiškai pagal programą tik po ketverių metų. 1906 m. tapęs eksperimentinės fizikos asistentu profesoriaus Exnerio, kuris buvo ir jo mokytojas, institute, netrukus suprato, kad jį labiau traukia teorinė fizika. Be to, būtent Exnerio institutejis parengė darbą, kad galėtų dėstyti universitete (1914 m. pradžioje jam buvo suteiktas atitinkamas "Privatdozent" titulas). Šis titulas nesuteikė nuolatinių pareigų, tačiau atvėrė duris į akademinę karjerą, į kurią Schrödingeris dabar ėjo.

Tačiau 1914 m. Austrijos-Vengrijos imperijai buvo taikos pabaigos metai. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tvirtovės artilerijos karininkas Schrödingeris buvo mobilizuotas ir kartu su savo daliniu perkeltas į Italijos frontą. 1917 m. pavasarį jis ten išbuvo iki 1917 m. pavasario, kai buvo pašauktas atgal į meteorologijos tarnybą Vienoje, kur turėjo instruktuoti personalą.Jis taip pat galėjo tęsti mokslinį darbą universitete, kuriam nepaliaujamai atsidavė neramiais Austrijos pralaimėjimo metais ir po to sekusiu politiniu nestabilumu bei ekonominiu žlugimu (kuris smarkiai palietė ir jo paties šeimą).

1920 m., reorganizavus Vienos fizikos institutą, jam buvo pasiūlytos docento pareigos. Tačiau atlyginimas buvo mažesnis nei minimalus, juolab kad Schrödingeris ketino vesti, todėl jis mieliau priėmė asistento pareigas Vokietijoje, Jenoje. Netrukus po to jis pagaliau galėjo vesti savo partnerę Annemarie Bertel. Tačiau Jenoje jis likolabai nedaug, nes jau tų metų spalį jis tapo docentu Štutgarte, o po kelių mėnesių - tikruoju profesoriumi Breslau.

Tačiau jam situacija vis dar nebuvo stabili, daugiausia dėl buvusios imperijos būklės, kurią pakirto labai rimta ekonominė krizė. Laimei, jį pakvietė Ciuricho universitetas, kur jis pagaliau apsigyveno ir įgijo darbui reikalingos ramybės. Tai buvo metai (ypač 1925-1926 m.), kurie paskatino jį įkurtibangų mechanikos teorijos, atradimas, kuris jį įtvirtino tarptautiniu mastu; būtent dėl šio didžiulio prestižo jis buvo pakviestas pakeisti Plancką Berlyno katedroje, tuo metu prestižiškiausioje tarp teorinių disciplinų. Jo esminis indėlis į kvantinę mechaniką yra jo vardu pavadinta lygtis, susijusi sukvantinių sistemų dinamika, pradėta taikyti vandenilio atomo struktūrai paaiškinti, o vėliau pritaikyta visoms kitoms sistemoms.

Tačiau jo viešnagė Berlyno mokslinėje aplinkoje turėjo baigtis per anksti dėl nacių atėjimo į valdžią ir dėl to pablogėjusios Vokietijos universitetų aplinkos.

Nors ir būdamas "arijietis", taigi iš esmės apsaugotas nuo galimo keršto, 1933 m. viduryje Schrödingeris spontaniškai paliko Berlyno profesoriaus vietą.

Išvykdamas iš Berlyno, jis susiranda nakvynę Oksforde, o po kelių dienų jį pasiekia žinia apie Nobelio premijos skyrimą. Prestižo prasme tai daro išskirtinį poveikį, be to, ši žinia padidina jo galimybes integruotis į Anglijos mokslo bendruomenę. Tačiau ir dėl niekada neišsprendžiamos nesaugumo situacijos, kurią jis visada jautė pakibusią virš jo, jisJis norėjo, kad jis ir jo šeima galėtų grįžti į Austriją, ir tai įvyko 1936 m., kai jis buvo paskirtas Graco universiteto profesoriumi ir kartu Vienos universiteto garbės profesoriumi.

Deja, istorija ir vėl sutrukdė mokslininko pasirinkimui. 1938 m. balandžio 10 d. Austrija nubalsavo už sąjungą su Vokietija ir taip pat oficialiai tapo nacių šalimi. Po keturių su puse mėnesio Schrödingeris buvo atleistas iš darbo dėl "politinio nepatikimumo". Jis vėl buvo priverstas palikti tėvynę.

Vėl tapęs pabėgėliu, jis atvyko į Romą ir susisiekė su Airijos ministru pirmininku Eamonu De Valera, kuris Dubline planavo įkurti Pažangiųjų studijų institutą. 1938-39 mokslo metus Schrödingeris praleido Belgijoje kaip vizituojantis profesorius ir laukė, kol bus pakviestas į Dubliną.Gento universitete, kur, be kita ko, jį užklupo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Tuomet jis nusprendė išvykti į Airiją, o tai jam pavyko padaryti gavus specialų leidimą, kuris leido vykti per Angliją su 24 valandų tranzitine viza.

Dubline Schrödingeris išbuvo beveik septyniolika metų ir nuo 1940 m. ėjo vyresniojo profesoriaus pareigas Dublino pažangiųjų studijų institute. Čia mokslininkas įkūrė klestinčią teorinės fizikos mokyklą.

Tačiau viltis grįžti į gimtąją Vieną jo neapleido, ir iš tiesų dar 1946 m. Austrijos vyriausybė pakvietė jį vėl užimti profesoriaus vietą Graco mieste, o tai buvo formali sąlyga, kad vėliau jis persikeltų į Vieną. Tačiau Schrödingeris nesiryžo grįžti į nesuverenią Austriją, iš dalies okupuotą rusų, ir norėjo palaukti, kol bus sudaryta taikos sutartis.(tačiau pasirašyta tik 1955 m. gegužės mėn.).

Po kelių savaičių jis buvo paskirtas Vienos universiteto ordinariniu ekstraordinariniu profesoriumi. Metų pabaigoje nutraukęs savo įsipareigojimus Dublino institutui, kitų metų pavasarį jis pagaliau galėjo persikelti į Vieną ir eiti profesoriaus pareigas šalyje, kurioje visada norėjo gyventi. 1958 m. jis paliko aktyvią tarnybą ir tapo garbės profesoriumi, nors ir bandėlabai silpnos sveikatos. 1961 m. sausio 4 d., būdamas 73 metų, Schrödingeris mirė savo bute Vienoje, lydimas visos mokslo bendruomenės gilaus gedulo ženklų.

Galiausiai Schrödingeris turi būti prisimintas dėl daugelio biologinių problemų sprendimo. 1944 m. išleistame leidinyje "Kas yra gyvybė" buvo surinktos jo paskaitos, kuriose jis iškėlė aiškias ir įtikinamas hipotezes apie molekulinę genų sandarą.