Biografija - Valia į valdžią

Didžiulis mąstytojas, padaręs įtaką didžiajai daliai XIX a. ir, žinoma, visam XX a., Friedrichas Wilhelmas Nietzsche gimė 1844 m. spalio 15 d. mažame kaime Prūsijos Saksonijoje. 1844 m. spalio 15 d., būdamas protestantų pastoriaus sūnus, jaunasis Friedrichas augo religinių jausmų kupinoje atmosferoje, nors ir švelniai, tačiau su jam būdingu švelnumu.reformuotą požiūrį.

1848 m. mirus tėvui, motina buvo priversta persikelti į Naumburgą, nedidelį miestelį, kur galėjo tikėtis gausių giminaičių pagalbos. 1851 m. Frydrichas įstojo į valstybinę mokyklą Pfortoje, kur išmoko pirmuosius tikybos, lotynų ir graikų kalbų pradmenis, taip pat muzikos, kuri turėjo tapti kita didžiąja jo gyvenimo aistra (taip stipriai, kad ilgą laiką nežinojo, ar atsidėti literatūrai irfilosofija arba septynių natų menas). Karščiuodamasis dėl naujų kultūrinių atradimų, jis rašo poeziją ir kuria muziką, o jo šeima, nė akimirkos neduodama ramybės, persikelia į kitą namą Naumburge.

Jaunystėje skaitė Byroną, Holderliną, Emersoną, Sterne'ą, Goethe'ę, Feuerbachą. 1860 m. su keliais draugais įkūrė muzikinę-literatūrinę draugiją "Germania"; šiai draugijai sukurtuose veikaluose ("Likimas ir valia", "Valios ir likimo laisvė") jau galima įžvelgti būsimos Nietzsche's minties antimetafizines tendencijas.

Jis išgarsėjo pirmaisiais savo kūriniais "Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" (1872), kuriuose juntama Schopenhauerio ir tuo metu pripažinto kompozitoriaus Richardo Wagnerio įtaka, ir davė pradžią eilei galingo teorinio turinio kūrinių: "Netikri svarstymai" (parašyti 1873-1876 m., kurių ketvirtasis dedikuotas Wagneriui) ir "Per daug žmogiškas žmogus" (1878).

Tačiau savo brandžią mintį Nietzsche išreiškė veikaluose "Aurora" (1881), "Mokslo linksmybės" (1882), "Taip kalbėjo Zaratustra" (1883-1885), "Anapus gėrio ir blogio" (1886).

Nietzsche's minčiai būdingas demistifikuojantis ir destruktyvus, kartais net ardomasis pobūdis. iš tiesų Nietzsche griežtai meta iššūkį pozityvistiniams ir buržuaziniams idealams, būdingiems jo laikmečiui (jis yra "neaktualus" ir puikiai tai supranta), taip pat tikėjimui vadinamosios mokslinės minties nušviestos visuomenės pažanga. kiti jo taikiniai yra idėja apieplačiai paplitusi gerovė ir visos tiesos bei moralės formos, kurias mąstytojas suvokia kaip kylančias iš materialaus pagrindo ir visada glaudžiai susijusias su psichologinėmis ir socialinėmis sąlygomis, kitaip tariant, su jėgų santykiais, pasireiškiančiais tiek vidiniame "aš", tiek visuomenėje.

Šiai demistifikuojančiai kritikai priešpriešinama Nyčės "antžmogio" idėja, t. y. įtampa, nukreipta į anapus žmogaus, kuris yra noras sukurti naują būties būdą, kuriame visiškai pasireiškia "valia galiai", t. y. ego kūrybiškumas, pranokstantis moralinį ir socialinį konvencionalizmą, kuriam jis dabar yra pavaldus ir kuris yra užkoduotas religiniuose-socialiniuose imperatyvuose.

Šis žmogaus suspaustų energijų išlaisvinimas ir radikali visos tradicinės etikos bei pasaulio vaizdavimo kritika padarė didelę įtaką amžiaus pradžios ir vėlesnei literatūrai. Taigi Nietzsche tapo krizės filosofu, naujo mąstymo būdo pradininku.

Kalbant apie jo idėją apie antžmogį, kuris suprantamas kaip teisusis, triumfuojantis prieš silpnavalių ar vergų masę, ją neabejotinai reikia pataisyti: Nietzsche nebuvo smurto evangelijos skleidėjas, jis siekė sudaryti sąlygas civilizacijos vystymuisi ir radikaliai atnaujintai žmogaus idėjai.

Nietzsche, kurį visada kankino įvairios ligos, mirė 1900 m. rugpjūčio 25 d. po lėtos agonijos, kurios metu vėlesniais metais jam prasidėjo beprotybė.