Biografija - Principai principams

Italų rašytojas, istorikas, valstybės veikėjas ir filosofas Niccolò Machiavelli neabejotinai yra viena svarbiausių literatūros istorijos figūrų. Jo mintys paliko neišdildomą pėdsaką politinės ir teisinės organizacijos tyrimų srityje, ypač dėl itin originalios savo laikmečiui politinės minties plėtotės, kuri paskatino jįsubrendo aiškiam politikos ir moralės atskyrimui praktikos požiūriu.

Gimė 1469 m. Florencijoje, senovinėje, bet nusigyvenusioje šeimoje, nuo paauglystės buvo susipažinęs su lotynų klasika. Karjerą Florencijos respublikos valdžioje pradėjo žlugus Džirolamo Savonarolai. Išrinktas gonfalonieriumi Pier Soderini, iš pradžių tapo antrosios kanceliarijos sekretoriumi, o vėliau - Dešimties tarybos sekretoriumi. Vykdė subtilias misijasdiplomatines pareigas Prancūzijos (1504, 1510-11), Šventojo Sosto (1506) ir Vokietijos imperatoriškojo dvaro (1507-1508) dvaruose, kurios ne ką mažiau padėjo jam plėtoti savo mąstymo sistemą; be to, jis palaikė oficialius ryšius tarp centrinės valdžios institucijų ir ambasadorių bei kariuomenės pareigūnų, dirbančių užsienio dvaruose ar Florencijos teritorijoje.

Kaip pažymėjo didysis XIX a. literatūros istorikas Francesco De Sanctis, Makiavelis savo politologijoje teoriškai išlaisvina žmogų nuo antgamtinių ir fantastinių stichijų, kurias sukuria galingieji, įtakos ne tik dėl to, kad aukštesnės Apvaizdos (arba Fortūnos), kuri valdo žmonių reikalus, sampratą suponuoja žmogaus kaip istorijos kūrėjo samprata (dėkajo dvasios ir intelekto galia), bet visų pirma dėl to, kad paklusnumo "auctoritates", kurie viską suponuoja ir tvarko (ir, žinoma, leidžia įstatymus), sampratą pakeičia požiūris, kuris atsižvelgia į tikrovės stebėjimą jos "įgyvendintoje tiesoje", kaip ją apibrėžia rašytojas. Todėl, nusileisdamas į praktikos sritį, jis siūlokad vietoj vadinamosios "moralės", abstrakčių taisyklių, kurių individai dažnai nepaiso, reikėtų naudoti kasdienės politinės praktikos taisykles, kurios neturi nieko bendra su morale, juolab religine morale. Ir reikėtų nepamiršti, kad tuo metu, kai rašė Makiavelis, moralė buvo tapatinama beveik išimtinai su dorove.religinės, nes pasaulietinės moralės idėja dar toli gražu nėra susiformavusi.

Kita vertus, kalbant apie institucinę refleksiją, Makiavelis žengia dar vieną žingsnį į priekį savo laikmečio logikos atžvilgiu, nes lenos sąvoką pakeičia modernia ir platesne valstybės sąvoka, kuri, kaip jis ne kartą pabrėžia savo raštuose, turi būti griežtai atskirta nuo religinės valdžios. Iš tikrųjų valstybė, verta šio vardo ir norinti veiktiVadovaudamasi Florencijos nustatyta nauja logika, ji negalėjo pajungti savo veiksmų taisyklėms, kurias nustatė valdžia, nuleista jai, taip sakant, "iš viršaus". Machiavelli gana drąsiai, nors dar nesubrendęs ir tik pradedantis, teigia, kad būtent Bažnyčia turi būti pavaldi valstybei.

Svarbu pabrėžti, kad Makiavelio apmąstymai visada kyla iš realistinės faktų analizės, kai jie pateikiami nešališkam ir nepaperkamam žvilgsniui. Kitaip tariant, grubiau tariant, iš kasdienės patirties. Ši faktinė tikrovė ir kasdienybė daro tokią pat įtaką kunigaikščiui, kaip irmokslininkas, taigi ir privačiu požiūriu, "kaip žmogus", ir bendresniu politiniu požiūriu, "kaip valdovas". tai reiškia, kad tikrovėje egzistuoja dvigubas judesys - kasdienybės, buities ir politinio fakto, kuris, be abejo, yra sudėtingesnis ir sunkiau suprantamas.

Bet kuriuo atveju būtent diplomatinės misijos Italijoje suteikė jam galimybę susipažinti su kai kuriais kunigaikščiais ir iš arti stebėti jų valdymo ir politinės krypties skirtumus; ypač jis susipažino ir dirbo Čezarės Bordžijos (Cesare Borgia) labui ir šia proga susidomėjo politiniu įžvalgumu ir geležiniu kumščiu, kurį rodė tironas (turėjęsneseniai įsteigė asmeninę valdą Urbine).

Būtent iš to jis vėliau daugumoje savo raštų labai realistiškai analizavo savo laikų politinę situaciją, lygindamas ją su istorijos (ypač Romos istorijos) pavyzdžiais.

Pavyzdžiui, garsiausiame savo veikale "Kunigaikštis" (parašytame 1513-14 m., bet išspausdintame tik 1532 m.) jis analizuoja įvairias kunigaikštysčių ir kariuomenių rūšis, mėgindamas apibūdinti savybes, kurios būtinos kunigaikščiui, kad užkariautų ir išlaikytų valstybę bei pelnytų pagarbią savo pavaldinių paramą.idealus valdovas, gebantis išlaikyti stiprią valstybę ir sėkmingai susidoroti tiek su išorės išpuoliais, tiek su savo pavaldinių sukilimais, pernelyg nesivadovaudamas moraliniais sumetimais, o tik realistiniais politiniais vertinimais. Pavyzdžiui, jei "tikroji daikto tikrovė" pasirodys esanti smurtinga ir joje vyrauja kova, kunigaikščiui teks įsitvirtinti jėga.

Be to, laikomasi įsitikinimo, kad geriau būti bijomam, o ne mylimam. Žinoma, iš tiesų norėtųsi abiejų, tačiau, turint rinktis (nes sunku suderinti abi savybes), kunigaikščiui daug saugesnis pirmasis variantas. Todėl, anot Makiavelio, kunigaikštis turėtų domėtis tik valdžia ir jaustis saistomas tik tų taisyklių (nubrėžtųistorijos), kurie veda politinius veiksmus į sėkmę, įveikdami nenuspėjamas ir nesuskaičiuojamas Fortūnos kliūtis.

Tačiau rašytojas turėjo galimybę pasireikšti ir kaip politikas, deja, ne itin sėkmingai. Jau 1500 m., būdamas Čezarės Bordžijos dvare, per karinę stovyklą jis suprato, kad užsienio samdiniai yra silpnesni už italus. Tuomet jis suorganizavo liaudies miliciją, su kuria turėjo užtikrinti patriotinę Respublikos bendrojo gėrio gynybąTačiau ši milicija patyrė nesėkmę per pirmąją akciją 1512 m. prieš ispanų pėstininkus Prato mieste, ir taip buvo nulemtas Respublikos ir Makiavelio karjeros likimas. Pasibaigus Florencijos Respublikai, Medičiai, padedami ispanų ir Šventojo Sosto, susigrąžino valdžią Florencijoje irMakiavelis atleidžiamas.

Po nesėkmingo sąmokslo 1513 m. jis buvo neteisingai suimtas ir kankinamas. Netrukus po popiežiaus Leono X (Medičių giminės atstovo) išrinkimo jam pagaliau buvo suteikta laisvė. Tuomet jis pasitraukė į savo dvarą Sant'Andrea. Šioje tremtyje jis parašė svarbiausius savo kūrinius. Vėliau, nors ir stengėsi pelnyti naujųjų valdovų palankumą, jam nepavykogauti panašią padėtį naujojoje vyriausybėje kaip ir anksčiau. 1527 m. birželio 21 d. jis mirė.

Kiti didžiojo mąstytojo kūriniai - novelė "Belfagoras" ir garsioji komedija "Mandragola" - du šedevrai, verčiantys apgailestauti, kad Makiavelis niekada nesiėmė teatro.

Tačiau net ir šiandien, kai žmonės kalba apie "makiavelizmą", jie ne visai teisingai turi omenyje politinę taktiką, kuria, nepaisydami moralės, siekiama padidinti savo galią ir turtą, todėl ir garsusis šūkis (kurio Makiavelis, matyt, niekada nesakė) yra "tikslas pateisina priemones".